.. princesė bokse

Užsimoviau žaviai melsvas pirštinaites ir atsisėdau ant aukštos juodos kėdės su ratukais. Pakeliau švarų stiklą už metalinių rankenėlių ir įsikalinau ateinančioms keturioms valandoms.

Į mažutelius indelius įpiliau beveik nematomą kiekį vandens. Ir kalcio. Ir dar daugybę kitų spalvotų ir bespalvių tirpaliukų. Atsargiai uždariau indelius, išmaišiau sūkuriu ir patogiausia plunksna užrašiau jų sudėtį. Ir vėl. Ir vėl. Kol visi stoveliai buvo pripildyti.

Žavusis princas iš kaimyninės karalystės vis siuntė žinias apie iškilmingus pietus, tačiau mano gražiai blizgantis juodas pašto karvelis liūdnai supypsėdavo už stiklo ir užgesdavo.

Princesių bokse bendravimo galimybės apribotos. Nelabai žinią parašysi, ar ką sutiksi, kai rankos prirakintos. Nelabai kas ir nori šnekėtis su pikta nusisėdėjusia princese. Net gretimos pilies freilina jas apeina dideliu ratu, tyliai nešdama ryškiai geltoną krepšelį su stiklinėmis lėkštėmis.

Paleidau krūvą indelių turkštis kūno tempetarūros vonioje, grįžau prie kitų mažų indelių.

O tada – tada prie vartų pasirodė žavusis princas ir jo draugas poetas karžygys. Ryžtingai priėjęs į baltą mano apdaro kišenę įmetė saldų maisto davinį, nusišypsojo akinančia šypsena ir, vos spustelėjęs petį, išėjo į savo karalystę. Poetas karžygys dešine ranka saliutavo pagarbų atsisveikinimą ir nusekė iš paskos.

Freilina, iš kito menės galo primerktomis akimis atidžiai stebėjusi potencialią gelbėjimo sceną, atsiduso.

O aš pradėjau žvejoti savo mažus indelius.
Ir paslapčiomis svajojau apie žavųjį princą bei iškilmingus pietus į kuriuos – tikiuosi – rytoj pavyks suspėti.