Pofestivalinės nuotaikos

2012 m. rugsėjo 15 d.

Ką tik grįžau iš Plungės Mykolo Oginskio festivalio.
Nepakartojamas jausmas groti prieš žmones, kurie tave gerbia, tau ploja, prieš tave atsistoja.
Arba kai draugas iš pirmo pulto iškelia nykštį į viršų - viskas gerai, chebra, varom taip ir toliau.
Šiurpuliukai, lakstantys po kūną, kai strykas užgauna tylius smuiko garsus, o vėliau pareina bosų ir čelių tema.
Iš mažiuko piano (ppppp) įmanoma padaryti didžiulį fortissimo (ffffff), kad net širdis suvirpės.
Energijos buvo tiek, kad ant scenos drebėjo pultai.
Visi orkestro nariai buvome iškaitę iki raudonumo.
Žmonių sveikinimai ir ovacijos.
Dirigento padėkos. Jo vaipymasis, bandant atkreipti mūsų dėmesį.
Svajojimas.
Pirmą kartą matant natas sugebėjimas išmokti jas mintinai.
Porą tokių kūrinių, kurie priverčia susimąstyti giliai, giliai, giliai...

Šiandien aš menininkė. Šiandien aš muzikantė. Šiandien aš kūrėja.