per arti priėjau

Tiltelis

krūmai, brūzgynai, kur lape mačiau
ankstų pavasarį, tąkart
šiek tiek nusigandęs galvojau –
pasiutusi gal, jei šitaip arti prisileidžia,
o subtili siela! linkusi savižudybėn

jei kartą pradėjai, anksčiau ar vėliau
padarysi, pavyks – pažinojau
tokią neramią, suicidinę, nepatenkintą
savimi, einančią negrabiai per gyvenimus,
vitališką ir talentingą, nebrandžią

tūkstančius metų, nepatogiai
įsitaisiusią liguistai save mylinčiam
gležno jaunuolio kūne – netikęs
ir šitas nusileidimas, grubus, nepadėjo
durnynas, psichoanalizė, lapė

pažliugusiam kovo sniege
pėdsakus andai palikus – sudie, tau sudie ligi kito
krūmokšnio, kur vaizdžiai
į brėkštanti rytą iš samanų prasišviečia
pirmų voveruškų tiltelis

A. Marčėnas