Rašyk
Eilės (71931)
Fantastika (2157)
Esė (1687)
Proza (10307)
Vaikams (2454)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







aš tau dėkoju
kad atvėrei
savas gėlmes
kuriuos nėra
narcizo žiedo
tik smėlis baltas
dykuma
sugertas skausmas
baimė, gėla
sutrūkinėjusi dvasia
tu klysti, sakydamas
skirtingi esam
nė ką mažiau
žaizdų turiu
tu jas visas
be gailesčio atvėrei
bandai bauginti
pašaipa gailia
vaidmuo man
juokdario, taip tinka
kai šypseną matau
tavam veide

jaučiu sūrumą
tu dėmesingas
prisimeni mane
kai saulė
ties vidurdieniu
pakyla
nepamiršti
ir lūpų mano
patept aliejumi skaidriu
dėkoju
padėjai man pažint save
kaip žmogų gebantį
be priežasties mylėti
jausti ir atleisti
sau
kad nenorėjau
matyt spalvas tikras
kad užanty
nešiojau purvo gniūžtę
ir laužiau viską
kas tik po ranka
esi teisus, mielasis
pigi ta mano meilė
per antausį
aš viską supratau
ir tai, kad myliu
tave
ir Dievą žmoguje


2019-05-11 13:00
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą