Nyka Niliūnas

SODOMA

Sodoma pasmerkta. Visi tave palieka,
Ir šventos upės suka pro tave.
Tik aš kaip paukštis, teismo valandą parlėkęs,
Grįžtu namo tuštėjančia gatve.

Sodoma, mano tėviške. Aš noriu
Į tavo kūną sunktis kaip lietaus lašai.
Pakartos giesmės kybo medžiuose šventorių
Ir Dievo žodį išneša iš miesto pranašai.

Bet tavo gatvėse aš niekados nebūsiu vienas.
Iš džiaugsmo žemės suplūkta asla
Išgydys nepalaimintas žaizdas, ir veidrodis ant sienos,
Kartaus gimimo liudininkas, ims tada

Dainuoti apie deimanto akis ir plaukus
Ir vėl šypsotis: skausmo nė žymės.
O nepalaimintoji upė plauks kaip plaukus
Ir nukryžiuoti ąžuolai šlamės.

Tübingen, 1946