nū jo. pavarė.

Ką laidosim?
autorius: Netobula Skulptūra

… Vėl pažiūrėjau jam į akis. Tuščia. Kaip niekad tuščia. Šaltis tarsi stūmė mane tolyn nuo karsto ir nesąmoningai žengusi žingsnį atgal vos neparkritau. Ant suolų sedėjo žmonės. Verkė. Stengiausi jų veiduose įžiūrėti ar jie pastebėjo mano akistatą su vėlioniu, bet visi nuleidę galvas apsimetinėjo nematantys, kad žiūriu į juos. Tik viena maža mergaitė, kuri, ko gero, stebėjo viso veiksmo eigą, išplėtusi akis spoksojo į mane. Vaikiškai blizgančiose akutėse mačiau pasimetimą. Jauna moteris, pastebėjusi mergaitės žvilgsnį nukreiptą į mane, pasilenkė ir sukuždėjo kažką jai į ausį, mėgindama vaiką sugluminti. Pavyko. Mergaitė nulenkė galvą ir švelniai krestelėjo plaukus, kad garbanos užkristų ant veido. Akimirką atrodė, kad jaučiu kaip salėje ima ūkauti vėjas, o šaltas grindis padengia sniegas. Dar kartą pažvelgiau į sėdinčiuosius. Žmonės kūkčiodami stengėsi išspausti dar nors vieną ašarą. Norėjau pagauti nors keletą žvilgsnių, bet nusivyliau. Juose atsispindėjo tik raudonos išsiplėtusios kraujagyslės. Nežinau kodėl ir kaip, bet vėl žengiau artyn karsto. Jo akys... Dabar jos buvo pilnos džiaugsmo, kančių, meilės, liūdesio... Visko... Jose mačiau gyvenimą. Gyvenimą su pradžia ir pabaiga. Supratau... ir nusišypsojau. Pažvelgiau į žmones, sėdinčius ant suolų:
-Tai ką laidosim?

2006-01-05
Šiukšlių Dėžė