noriu vieną dieną suprasti iki galo...

Kad kito paviršiai yra pažeidžiami ir kenčiantys, mano išraiškinga, ieškanti, manipuliuojanti ranka su nerimu pajunta iš glamonėjančio judesio. Juk glamonėjanti ranka netyrinėja, nerenka informacijos ji nėra jutimo organas. Ji tiesiasi per paviršių, kur informatyviosios formos minkštėja ir smenga jai slenkant į priekį, kur jos pasitiki iškyla paviršiun jai svetimos malonumo ir skausmo srovės. Glamonėjanti ranka nesuvokia ir nemanipuliuoja; ji nėra instrumentas. Ji tiesiasi per paviršių, užtveriantį kelią link substancijos, bet sykiu visur kur pasiduodantį; ji keliauja galūnėmis, kurios pamiršo savo naudingumą ir savo ketinimus. Glamonėjanti ranka neperduoda jokios žinios. Ji tolydžio slenka priekin, be tikslo, nenuilsdama, nežinodama, ką nori pasakyti, kur ji keliauja, ir kodėl čia atsidūrė. Betikslė, ji yra pasyvi, o sujaudinta ji pati nebejuda; ją judina kito pasyvumas, kito kentėjimas, malonumo ir skausmo kankynės.
Kito kančią atpažįsta mano rankų, mano balso ir akių jautrumas, - jie pasijunta trikdomi jau nebe mano imperatyvo, bet to, kad kitas apleistas ir pažeidžiamas. Šis jautrumas skleidžiasi norėdamas jausmu patirti kitą, o ne perimti savo žinion ir gydyti jo substanciją. Šio jautrumo judėjimas atpažįsta kito paviršius kaip veidą, kuris kreipiasi į mane ir kelia man reikalavimus. Jis pripažįsta, jog imperatyvas, diktuojantis kitam, įsako man. Kito kančią atpažįsta rankos krustelėjimas, miklumą paverčiantis taktu ir švelnumu; ją krustelėjimas, miklumą paverčiantis taktu ir švelnumu; ją krūpteldamos atpažįsta akys dėl to jos pameta taikinius ir nudelbia žvilgsnį iš pagarbos atostūmio; ją atpažįsta balso virptelėjimas, sudrumsčiantis aiškumą ir atimantis jam jėgą, sumaišantis sąvokas bei priežastis, pasikėsinantis į jį murmesiais ir tyla.
Alphonso Lingis “Nieko bendro neturinti bendrija” 37-38 psl.