niekada nesakysiu bslamah

Tikrai negalvojau, kad bus taip blogai.
Aziza keichia jusifas, jusifa kamalas, kamala jusifas, jusifa gitsa, gitsa bejamenas su rafu, tangeri esauerra, esauerra rabatas, rabata madridas, madrida avinjonas ir deliriumas deliriumas deliriumas.
Gerklej stukso toks marakesho dydzhio gumulas ir zhiurint nuotraukas kaupiasi asharos. kaip ash blet ishtversiu lietuvoj iki pavasario? Niekaip. nezhinau, bus bedos. Ant stalo voliojasi prieskoniai, kurie kvepia per deshim metru, ir prisimenu kaip adiras su adilu istume mus i ta prieskoniu turgelio kamurke, kur arabelis i arbatini sumete viska nuo kuokshto shafrano ir rozhiu zhiedlapiu iki turbut kokio karaliaus drabuzhio skiautes, kaip raibo akys nuo spindinchiu purpuro milteliu ir istabaus saharos indigo, kaip adilas valesi dantis su visokiais dalykais pradedant saldymedzio lazdelem ir baigiant baltais zuvu kaulais is gigantisko kashiko, kaip kvepejo kalnai kario ir kitu prieskoniu, koks grazus buvo rashidas ir kokia vejuota musu terasa, kaip as dabar isbuciuociau kiekviena sutikta luoshi ir apipilchiau popieriniais dirhamais, kaip amzinai noreciau isidarbint pas aziza, bakuzhej ant atlanto. Galechiau kepti sardines, o moketu man jis hashishu. jeeez. ir klausychiau kaip gieda imamas ir kaip ishtushteja gatves priesh saulelydi. arba amzinai likt jusifo dirbtuvej, kur yra fainiausiu rteciu praxadnoj dvor, kur prieina zhveju visokiu arba gidu arba keistu negru, kurie groja gnawa ir visada ruko kifa. daugiau negaliu turbut.