– Aš niekada nemėgau tokių filmų, – pasakė ji.
– Turėjo būt komedija, – pasakė mano draugas.
Mergaitė išsitraukė savo cigaretes, ir mes užsirūkėm, stovėdami veidu viens į kitą, godžiai traukdami dūmą. Ji keistai šyptelėjo, mes irgi šypsojomės kaip nuskriausti vaikai, kol nepradėjome nei iš šio, nei iš to kvatotis, ir tas juokas buvo baisiai nejaukus.
Kai ji atsiskyrė nuo mūsų, mano draugas perbraukė delnais savo veidą, norėjo kažką sakyti, bet tik paklausė:
– Tu nežinai, kur mūsų mergyčiukė galėtų gyvent?
Aš tik žiūrėjau į jį ir alsavau pravira burna:
– Mūsų... Taip... tu sakai... Ne, nežinau...
Šaltenis, Saulius. Atostogos: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1966.