Nerimas

Kas paglostys sutaršytus plaukus,
motinai į dangų pasitraukus?

Ar pažins, kaip prieblandoj sugrįšiu
vieversiu virš svastikų ir kryžių?

Už parankės vedasi likimas,
sklinda balsas liūdnas ir užkimęs:

ateini nelauktas, nepakviestas-
jaunas prieše, čia ne tavo miestas:

suvyniosime tave į žemę-
šaknys gelmėje ilgiau gyvena,

priklijuosime prie kapo gėlę-
dugnas ir paviršiai susilieja...

Trūkinėja sienos, girgžda grindys
kokios sunkios šiąnakt mano mintys:

apsipins akmuo puriu pelėsiu-
niekam niekada nepatikėsiu.