Mylimiausi eilėraščiai (1)

A. Jonynas  Demono maištas.

Atspaudei, Visagali, savo veidą
Aguonoje ir sraigėje mažoj.
Vergų ir piemenėlių neapleidai.
Karaliams gelsvo aukso vainikus,
O elgetoms vargingus skatikus
Manei vienodai dosniai dalinąs.
Ir jie visi dėkojo ir senas
Maldas iš papratimo siuntė tau.

Bet aš?
Gerai pažįsti mano širdį -
Nei žemės, nei dangaus jai negana.
Jos troškulio net marios nepagirdo,
Jos alkio nepasotina pilna
Auksinio javo kvepianti dirva.
Troškimai dega ugnimi gyva.
Svajonės plėšo tavo draudimus,
O sielvartas ir skausmas neramus
Nesutelpa savy...

Nešlovinu žvaigždžių ir tavo saulės.
Nebaisūs tavo drebantys kalnai...
Ir mažas man tas didelis pasaulis,
Kuriuo mane priblokšti ketinai.
Juokiuosi iš ne man skirtų maldų
Ir iš nakties simfonijų juodų,
Iš ryto, saulę gimdančio ne man,
Iš to, kuris užuomaršties dugnan
Mane kaip vergą buvo betriankiąs.

O aš!
Aš noriu viską sužinoti.
Išgirst ir pamatyti, ir paliest pirštu.
Ir nesimelst, ir niekam neaukoti.
Ir nemirtingas noriu būt kaip tu,
Ir visagalis...
Taip, ir neklaidingas,
Visų pasaulių pranašas maištingas,
Žodžiu galingu drebinąs minias.
Ir jeigu neklausytų jos manęs
Uždegsiu visą žemę ir visas
Blausias žvaigždynais mirgančias dausas
Ir liksiu nors ir pragaro dievu.        1944.