Mokyklinis Rašinys (esė?) - Ridenti savąjį akmenį

Ridenti savąjį akmenį. Sizifo darbas. Tai tokie įprasti, netgi sustabarėję žodžių junginiai, kaip ir vaizdinys Kristaus, prikalto prie kryžiaus, kurį pats nešė.
Sizifas, Kristus... Tik pasekėjų skaičius skiriasi. Bet ne apie tai noriu pasakoti.
Turbūt įdomu, kaip atrodo mano akmuo? Ar sunkus jis? Nežinau. Manęs tai nedomina. Tiesą sakant, kol kas nesuprantu, ar aš stumiu akmenį (bėgu paskui jį apačion?), ar jis mane traukia. Jo būsimoji paskirtis - tapti antkapiu, kuriame būtų iškaltos svarbiausios gyvenimo datos, įvykiai. Kapinėse tokių gausu (niekaip neįmenu mįslės, kur akmenys tų, kurie slepiasi urnose ar po metaliniais kryželiais).
Tačiau kol kas manasis akmuo tėra neaiški materija. Kartais, papūtus stipresniam vėjui, jis tampa vėtrunge, nurodančia teisingą kryptį, o kartais pakimba po kaklu ir traukia dugnan. Lygiai taip pat kartais ir į viršų kelia, lyg oro balionas.
Jis tikriausiai netgi yra gyvas. Manasis akmuo mėgsta spoksoti pro petį ir tyliai dainuoti į ausį.
Gal ir gyvas, bet kol kas ne materialus. Kartais net norėčiau ridenti tikrą akmenį. Tuomet pagaliau turėčiau ir tikrą tikslą - tiesiog ridenti akmenį. Vis geriau nei nieko.
Kristus, kaip minėta ir žinoma, buvo prikaltas prie savo naštos. Manoji, anksčiau ar vėliau, ,,užriedės'' ant manęs.
Pagonis laidojo kartus su savo kasdienio gyvenimo atributais. Šiuolaikiniai žmonės savo geriausius draugus išstato tarsi parodoj. Tikiuos, manasis nebus atgrasus. Na, bent jau balsas jo malonus.
Ridenti savąjį akmenį?