Mirtingumas

Šį kartą apie tai.

Kai esi nemirtingas, naiviai tiki, kad net jei tau galvą nukirstų, šioji kaipmat ataugtų - kaip kokio driežo uodegėlė. Naiviai, tvirtai ir šventai tiki, kad mirtis nepalies tavęs ir tau artimiausių žmonių...
 
...Kai esi nemirtingas, labiau jaudinies, kad mama su tėčiu neapirkinėja tavęs ana toje populiarioje brangių rūbų jaunimui parduotuvėje miesto centre. Ne tokia nosis, kokią turi kokia nors tavo garbinama žvaigždė,  stačiai varo į neviltį. Pirmoji paaugliška meilė, kaip taisyklė, labai nelaiminga, tau yra tiesiog katastrofa - blogiau nebūna.

Mirtis atrodo tolimas dalykas. Miršta tik seni diedukai. Ir tai ne tavieji.

Ir panašiai.

...Perkopi šiek tiek per dvidešimtmetį ir su siaubu supranti, kad jei galvą tau vis dėlto kažkas (tpfu tpfu tpfu)  nukirstų – dievaž, numirtum vietoje. Negrįžtamai. O kur dar kamavimas savęs mintimis kas būtų jeigu... Susirgtų tavo mylimieji žmonės nepagydomomis ligomis. Ar pakliūtų po mašinos ratais. Arba tai nutiktų tau pačiam... Tu puikiai supranti, kad nesi išsikirtinis – gyvenimo skriaudos gali neapklenkt ir tavęs, ir tavo artimjųjų.

...Bet... Nieko gali ir neatsitikti. Neužgrius ant tavęs tona plytų, nesutraiškys negrįžtamai vilčių gyventi gražiai iki senatvės su mylimu/mylima.

Tai už gyvenimą – be savigraužos „kas bus, jei...“. Tokios mintys ėda kaip stipriausia rūgštis.  Tad apsieikim be jų. Nes dar ims ir suės...

Bendradarbės vyro netikėta mirtis privertė susimąstyti. Gyvenime nesu sutikusi šio vyro, amžiną atilsį. Bet... Pagerbkim, supraskim, užjauskim – svetimo skausmo nebūna.