Mirties parodija

Mirties parodijos paukščiai nuskrido,
Juk visko pamatai kely,
Ir praeitis net kartais grįžta,
Tik ne visai tokia pati.

Savižudė laimė ant skardžio krašto,
Dar svarsto – „šokti ar nešokt“,
Kai ją nustumti AŠ nusprendžiu,
Mane nugali balsas – „Sustok!“

Kaip nepažįstamas praeivis gatvėj,
Gal demonas širdy, o gal tiktai žmogus,
NE ANGELAIS MES ESAM GIMĘ,
Dažnai tokiais tik norim būt.

Kai vienas paliktas lauke kareivis,
Susmunka, nepajėgia atsistot,
Mane tada žemiau dar smukdo,
Neleidžia rankos jam paduot...

Taures manas KITI sudaužo,
Pamiršti meilę bando priverst,
Tada šukes į delnus deda,
Verkiu. Einu aš jas išmest.

Kai manęs visi nekenčia,
SAVUS ŽODŽIUS PAVERSTI NORISI KITAIS,
Ir net tada, kai nieks manęs neblaško,
EINU KELIAIS, JAU KARTĄ PRAEITAIS.

Ir mano priešas, žvilgsnio geležinio,
GAL DEMONAS ŠIRDY, O GAL TIKTAI ŽMOGUS,
Sukaustęs netikrom grandinėm,
Bejėgė aš... – nebesvarbu.

Nepasakysiu to, ko man neleidžia,
Už tikrą tiesą JIE pakars,
Be to, dar kirvį smogs krūtinėn,
GULDYS MANE IR ŽEMĖMIS UŽVERS.