Maža fantasmagorija

Jauni miestelėnai, gerai išmaną matematiką,
išmoko tvarkyti lizdelį, kad būtų gražu,
bet kipšas jiems kartą įstūmė pro langą lunatiką,
kurį jie palaikė birželio nakties miražu.

Lunatikas praskleidė stogą, sumainė paveikslus
ir vazą pridergė, kurioj subtiliausia gėlė
virpėdama skleidės tarytumei prisuktas žaislas,
suspigo iš laimės jaunų miestelėnų kalė.

Medaliais žvangėdama, puolė laižyti jam rankų.
Tai buvo nelaukta - ją pratino griebt už gerklės.
Ateivis apsižergė šunį, tas šoko į dangų,
o siaube - išjojo dangun ant kalės.

Į uždelstą riksmą subėgo kaimynai su žvakėm,
tačiau neužtiko jokių vandalizmo ženklų.
Pabėgus iš vieno oforto gauruota plaštakė
nespėjo sugrįžti ir blaškėsi tarp šviesulių.

Staiga jie visi atsisuko į pasmerktą gėlę.
Gėlė sugirgždėjo ir sprogo. Ji buvo gyva!
Plaštakė prigludo prie žiedo, pasibaigė ši pasakėlė.
Iš lauko pro langą į žmones žiūrėjo šuva.

A.Mikuta