mama

Mama ar uždarei mane močiutės komodoje, kad iškasčiau tunelį į Prusto pasaulį ir numegzčiau jam kojas? Ir kodėl tuomet  niekada nesakei, kad būti blogu ir yra tikrasis gėris?
Ar tik ne tu būsi ta, kuri užnuodijo tetervino plunksnas, kad vėliau man pasiūtų tiarą?
Ištekinusi mane už nakties tu privertei mane rašyti tau giesmes ir piešti tamsos angliuku.
Jei taip, tai kodėl atėmei iš manęs akis ir įstatei rausvuosius perlus, dabar naktimis manes puola juodieji paukščiai, bandydami pasiimti savo žvaigždę.
Žinojau, kad tu niekada nebūsi sakalas ir aš niekada neskrisiu per devynis skliautus, nes jau senai savo plunksnomis tu paklojai man patalą.