Maldininkas

Viešnia atėjo -
Pirštai maldai sustingę.
Rusena vėjas.

Debesys mainės.
Nelaukta viešnia jautė:
- Kilsim į dangų.

Meldžiausi tą dieną.
Kai rankos sutino,
Sparnai nebeklausė.

Viešnia parimo:
- Vėjas… Greit kilsim.
Ir vėjas sudilo.

aiskinu minti:
viesnia- tai malda. viesnia atejo- rankos sustingo maldai, toje pozoje kai iprastai maldininkai meldziasi, suglaustais delnais. kadangi ruseno vejas (t.y. buvo nestiprus) tai debesys maines, nes visgi vejo kazkiek buta. meldziausi ta diena tiek, kad rankos (nebutinai iki pazastu, tiesiog delnai, kurie sudeti maldai) sutino. o kai sutino, pradejau pmatyt jausti skausma, ir mano angeliska malda eme blesti- t.y. sparnai (angelo) nebeklause. o kai viesnia parimo (malda sustojo, bleso, mazejo, tiesiog buvo bet ir nebuvo, netobulejo, nedidejo), tai nors ir buvo vejas, nors ir ruseno kazkiek, ji neskubejo manes kelti i dangu. svarste- gal dar palauksim didesnio vejo, sakydama "jau greit kilsim, greit greit". o vejas eme ir isnyko (sudilo)- taip uztvirtinama, kad maldininkas pasidave ir jo malda nebuvo stipri, neuzkele jo i dangu (dangus cia yra gerumo meiles taure, nebutinai tas kosmosas virs musu)
..
tiek daug telpa i haiku.