Liūtys prasideda netikėtai

Panašiai ir vakar vakare buvo. Dienos metu šmirinėjau po Vilniaus centrą - taip jau saulėta, taip jau šilta ir pavasariška buvo... Grįžusią namo tas saulėtumas dar labiau ėmė gundyti. Paskambinau antrai pusei ir pasiūliau vakaro pasivaikščiojimą senamiestyje. Juk taip gražiai saulutė šviečianti ir t.t. Susitarėm ir po geros valandos aš jau sėdėjau troleibuse, buvau kely į senamiestį. Bevažiuojant danguje ėmė rinktis kažkokie nesimpatiški debesiukai. Man ėmė kilt negeras įtarimas, kad saulėtas pasivaikščiojimas gali nueit niekais.  Taip ir buvo. Troleobusui prasukant pro Žaliąjį tiltą, ėmė krist pirmieji lietaus lašai. O kai man reikėjo išlipti, ėmė lyti kaip reikiant. Sprukau slėptis į Katedrą. Aišku, skėčio tai jokio po ranka nebuvo.  Susiskambinau su Katinėliu ir susitariau, kad jis ateis Katedron manęs ieškoti. Nu, tai ir surado.
...o saulėtąjį pasivaikščiojimą nuplovė gaivus pavasario lietutis. Nuėjom pavakarieniauti. Po vakarienės jau buvo kiek pradžiūvę... Pasivaikštinėdami nuėjom į kitą restoranėlį, kur yra akvariumas su auksinėmis žuvelėmis... Sėdėjom. Šnekėjom. Apie jūrą. Apie Astrid Lindgren knygas. Spoksojom į žuvytes. Ir t.t.   
...O šiandien Vilnius skendi dar tankesniam rūke...