Kelionė į ten, kur neegzistuoja atstumai

Pačioje jos plačių akių gelmėje, už jos tuštumos slypėjo delnas.

Padėk juos. Kardą ir skydą. Noriu, kad paliestum save iš vidaus.

Būna nuostabu. Ne kai į tave stebeilija, tavęs ir nematydami, tačiau kai kito žmogaus susidomėjusios, nekritiškos akys žvilgsniu sugeria tave. Glamonėja tavo lūpas, nosį, smakrą, lyg ji būtų rožė, kuria pasigėrėti stabtelėjo sodininkas. Nuo to žvilgsnio oda tirpte tirpsta ir darosi švelni. Nieko nenorinti. Esanti tik tas, kas yra.

Žiūrėjimas ją varžė. Tai blogiau. Viską ligi smulkmenų prisiminė. Prisiminti atrodė neišmintinga. Tada ji verkė dėl savęs. Dabar ji verkia, kadangi nebeturi savęs. Ji jau nepajuda atidaryti durų, kadangi anapus jų nėra jokio pasaulio. Ji nesusitaikys su dar vienu išsiskyrimu, dar viena gudrybe.

Na, jei nori išgirsti mano nuomonę... Nenoriu, - atšovė. – turiu savo. Ir jeigu ji ką nors galvoja, tai tėra tiktai – Ne. Ne ne. Ne ne ne. Ji bėga. Ji jau bėga taip, kad ją nepavytų ir ji pati.

Iš penkių bandymų jam nepavyko nė vienas. Iš teisybės jau nerūpi, kaip Tai išėjo ar net kodėl. Vienas bandymas jam leidžia jaustis teisiam. Antras verčia gėdytis.

Bet kas galėjo ir jį sujaudinti, ir jis labai stengėsi to nepamilti.

Vakarykštės dienos mes turim daugiau negu kas kitas. Mums reikia kokio nors rytojaus.

Yra vienatvė, kurią galima sūpuoti. Yra ir vienatvė, kuri klajoja. Joks supimas negali jos sulaikyti.

Kalbėjau apie laiką. Man taip sunku juo tikėti.

Kažkas išnyksta. Praeina. Kai kas lieka. Supranti. Kai ką užmiršti. Kai ko niekada neužmiršti.

Vietos, vietos pasilieka. Vieta – jos vaizdas – lieka, ir ne tik mano atmintyje, bet ir ten. Toji vieta tikra. Ji niekada neišnyks. O jeigu tai dar ten, ir laukia, reiškia, kad niekas niekada nemiršta.

Visa kita tėra orai. Tik orai.