Kelionė į Balčiausią Niekur

Pargrįždamas tarytum debesynas į Balčiausią Niekur,
prisėdau dideliam kambaryje- aplink šeši balkonai-
turėklus įsikibę kupidonai skruostais paišinais,

sekmadienio turgelis amžinybei lyg kabliukas sliekui,
įsmigęs nešvariais prekystaliais, šlapių reklamų stovais,
išbaidė pasipainiojusią žuvį, blizgančiais žvynais.

Dvynukai tylomis dalijosi žaislus fone girliandų:
vienam - pasidabruotos kaladėlės, diržas, klouno lūpos,
antrajam – porcelianinė mergaitė, netarianti „J“-

Lėlės pavyduliavo vyresnėlis, sieloj plyšo randas:
surinko spindulingus likučius, įteikęs man priklupo:
vėlu, Iskarijotai, didingiausia – teisė nebučiuot.

Akvariume saulėtekis nuskendo, rytas - linksmas vergas,
suaižėjusios išnaros šnarėjo, miestas ruošė jauką -
oranžinė šviesa išsivadavus iš kerų kambaryje,

krapčiojo nuolankiausiems. Metalinis tinklas rodės vertas
praskridusios žuvies. Sakytumei, viltis? Nejaugi,
apjungia atokiausius vandenynus degančia gija?