Ne, ir vėl ne aš. Vėl manęs nėra, ir ne pilka, ir net nespalvota, ne mano. Mėginsiu prisiminti namus. Pamiršau, ką norėjau surasti seniai apdulkėjusiose lentynose, ar tebėra ten kas? Tik norėjau, kad nebūtų toje tylioje jaukumoje, kas nors, norėdamas mane pralinksminti, tyčia atvilkęs sau patikusių mielų niekučių stiklinėmis akimis. Ir vėl aš pasiklysiu žiūrėdama į jas.Vėl pamiršiu, sakysiu, kad reikia. Gražu. Man. O skaudės vėl, iš alkio, lyg prisivalgius cukraus vatos.