Kaip sunkiai mes rišam tas savo sielas vieną prie kitos.

Man gera buvo pabėgti su tavimi ir pagaliau išsakyti viską, kas kažkada net dusino. Ir tau buvo gera, bet tik todėl, kad dabar esi silpnesnis už mane. Tik todėl leidai sau išklausyti ir neišeiti po to, kai paprašiau tavęs niekada nebesirodyti. Tu pažadėjai. O po kelių akimirkų jau sakei, kad susitiksim daug greičiau, kad nereikės tiek laukti. O aš ir nesakiau, kad laukčiau. Galų gale, dar pusė metų nieko nepakeistų - tuštumai nebėra kur plėstis.
/Tuo metu aš buvau toks išdidęs ir toks vienišas, jog troškau arba numirti, arba būti reikalingas visam pasauliui./
Toks Sartras ir tokia aš. Neišgėriau nė litro vyno, o jaučiausi kaip išgėrus litrą gyvenimo.