kai sugrizta prisiminimai...

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti,
Ar galėjau tais pačiais takais?
Gena gena pikto Dievo rykštė
Atgalion ir atsigręžt neleis.

Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.
Mylėjau ir gerbiau... Tave.

Ir nereikia man didesnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.

Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.
Mylėjau ir gerbiau... Tave.


Sunku. Kaip besistengciau istrinti ta laikotarpi is savo minciu - neiseina. Ir tikriausiai niekad neiseis. Tas praeities seselis visada selins salia manes. Nors ir juokiuosi, nors ir bandau gyventi linksmai, tai netiesa. Kai atsipeikiu is sio sapno, suprantu kad realybe kurioje gyvenu yra ziauri. Neesu as stipri, be taves esu beveik niekas. Tusti, sugriuve namai. Be taves cia nieko nera.
Gyvenu kazkur, gyvenu kazkuom.
Aciu Dievui dar turiu svajoniu. Be ju jau buciau niekas.