Kabliai, kableliai ir kabutės

Kaštonų, lapų, gilių
piligrime, rimais šiurenantis
ne vien grįstais
,,teisių" žmonių takais,
atpalaiduoki įkvėpimais
primestas reikmes,
išpurtyk kišenes
nėščias jų patarimais,
iš savo užribio aikštės
į drevę žodį ,,mes" pataikyk tu
išlikt savim šiais
permainų laikais,

kai tai, kas lengva,
plūdėm virpčioja paviršiuje,
kai sutvertieji šiam
pasauliui konkurencijos,
turbūt, be vargo gali
apskaičiuot, kiek liko
naujagimiui dar nepradėtam
iki pensijos,
koks kursas ,,dorėlio"
kūrybos darbo biržoje,
kuris iš jų karpytų
laisvę dėl skatiko,

bukom ,,tiesos žinovų"
gėrio/blogio žirklėmis
į dvigubų standartų
etikečių rėmus, kas kibs
ant ,,nuomonės viešosios"
įmantrių kablių,
jai kriokiant, ,,kroksais"
brisdamas sniegu basnirčiomis.

O mudviem, piligrime,
neužmynus ant grėblių,
šiandien taip gera,
į kamienus atsirėmus,
iš prigimties - žmogau,
iš pareigos - pilieti,
tu - iš dangaus dvasia esi,
iš žemės - kūnas.

Pastrykt - artyn guvus
sparnuotas pareigūnas
ir ištarė: jūs
teisę turite tylėti.

Tai kaip, ar turim, piligrime?
Tyli?
Na, ir aš
tyliu.