Išsprūdo

Galbūt vieną dieną mano langai nežvelgs į pietvakarius      Tačiau dabar saulė skleidžia ramybę - dirbtinę ar visą griaunančią, nesvarbu. Tačiau šios ramybės svoris daro mane nepajėgią atsikelti nuo žemės.


"Spausdama rankose praėjusių dienų suvokimą, skausmingai jaučiu šniokščiančios sopulingo tikėjimo upės tekėjimą. Mano rankos saugo paslaptį, kurią gavau iš niekur ir perduot nėr kam."

"Tačiau kai perdega visos pasaulio lemputės ir saulės, kai pasaulis nesišypso, tamsoj randu save. Gėdingai nuogomis mintimis ir skurdžiu širdies turiniu. Nieko kito nelieka, kaip išskėstom rankom priimti tai, ko nesugebu pamatyti."