Iš audiencijos pas kardiologą užėjusio su intencija pagyti ligonio kortelės

prašau tavęs, negailestingoji,
savo pirštų prilietimais,
taip skaudžiai nedaužyti
man tartum plaktuku širdies,
kad mintys nežaibuotų man iš proto.

prašau, kad vėjas mano kūną nenuneštų
ligi pasaulio pakraščių
ir vienumoj įkalintų,
kur jausčiau šiurpo begalybę,
o akyse regėčiau vien blyksnius
atspindžių žvaigždžių
iki tavęs prisiminimų.

už tai, kad meilės tau
taip nedrįsau ilgai aš pripažinti,
tokios bausmės tu man neskirk
ir neištremki taip toli tavų akių,
kad žvanginčiaus sukaustytas
grandinėmis platybėse tamsos
iki apkursčiau tyliai bekartojant:
tave myliu.

bet jei išties nusipelniau
tavosios nemalonės,
iš nugaros priėjus
užspausk man gerklę
kuo plačiau apėmus,
kad išprotėt neleistum
tavo vardą dieną naktį minint.

uždenk akis delnais
ir neatleisk kol nesulips blakstienos,
kad niekad negalėčiau atpažinti kelio
iki tavose akyse taip neseniai dar
pėdsakų savųjų paliktų.

tada nuklysčiau taip toli,
kad tavo nuosprendį,
jau tik vaiduokliu tapęs tau,
Amūrui aš įteikčiau
ir jo strėlių sulaukčiau pagaliau
kaip sau vienintelės palaimos.

Diagnozė: ryškūs zombio ir lunatiko požymiai.