gabaliukas 1

Vėjų diena, norų diena. Atrasti tai viduje. Džiaugsmo, ramybės, meilės, nuolatinio vėjo dvelksmo. Aš ore. Įsisupu į raudoną skarą. Mano obelys, mano vynuogės, mano foteliukas, kuriame sėdžiu nuo neatmenamų laikų - ar tai mano archetipas? Tos pačios musės, tos pačios vapsvos, kava, tas pats šlamėjimas. Skiriasi tik detalės. Aš atvira dangui, ir jis mane mato. Viskas paprasta. Viskas ateina savo laiku ir į savo vietas - norėsi to, ar ne. Kažkas netikėtai sustato mus vienus prieš kitus. Ir mes galim tik pasakyt taip arba ne. Tik priimti arba atsisakyti. To, kas duodama. Gal tai ir yra nuolat pučiantis laisvės vėjas? Žiūrėti aukštyn užvertus galvą ir verkti su lietum. Žinau, tai dievas laša iš dangaus ir laisto mūsų žalias akis.