Esame aibės ir poaibės

Sako mes viena. Tas vienis kaip begalybė. Tada esame jo aibės.
Jei oras būtų kaip begalinis eteris.. Pamakaluojam ore, lyg brėždami įsivaizduojamą kontūrą, dar viena, kitą. Ir sakom: čia jis, ji, tas, anas ir t.t. Turim kontūrą, o subliuškus jam išsiliejam į begalybę. :) Tik vaikštančios linijos ore, o iš tikro ta pati sąmonė ir nesąmonė. :)))