ech...

visi tie žaidimai. visi su savo tiesom. kažkuri tiesa yra pirmarūšė? antrarūšė? geresnė už kitas? viršesnė? gryniausioji iš gryniausių? aukso grynuolis? bet juk tiesos niekas nežino, ir vienintelės nėra... viskas tik psichologinis spaudimas - pradedant viršininkais ir baigiant poetais ir t.t. tiesa, poetų tiesos yra gražesnės, bet ir į jas neverta per daug rimtai žiūrėti. žavėtis, taip. grožėtis. bet tik iš toli. atsargiai. jei per daug prisiartinti, vaizdas gali būti ir nebe toks žavus. išskysti ar priešingai. juk tai - poezija... bet gal iš tiesų, vienos tiesos yra tikresnės už kitas?... kaip sakoma, pačiumpa jautį už ragų... bet geriau apie tai negalvoti.

man patinka viena tokia frazė, kurią, berods, radau poeto Nr.3 namuose:

galvok, ką nori, ir tai bus tiesa

galima būtų pasakyti ir kitaip:

galvok, ką nori, vis tiek tai nebus tiesa

tiesos niekas negali išsemti, tai yra pasakyti. o ir apie būįi vargu bau ką galime pasakyti: dažnai ji kur kas siaubingesnė, ir nors žinome, mes neišdrįstame apie tai kalbėti. o gal ir nereikia. net žinoti nereikia.

kai pagalvoji, tai nieko nėra gražiau už lietaus burbulus balose... o gal ir yra. kaip kam.

galvoti? ne, atrodo čia nereikia galvoti... čia nesigalvoja. bet kadangi liūdesio kaip ir metų prisirenka, pradedi žmogus galvoti. žmonės galvoja, todėl, kad yra liūdni ir nelaimingi. tikriausia aš tokia ir esu. ir ką gi. tikriausiai nieko. lamingas, nelaimingas - tai nieko nekeičia.

bet žinau, jeigu būčiau linksma ir laiminga, aš niekada negalvočiau. nemąstyčiau. niekada niekada. žmonės mąsto tik todėl, kad yra liūdni.

nauja tiesa? ech... ačiū Dievui, į tokias tiesas niekas nežiūri rimtai... tiesa?