druskuotas

vakarais brendu per žuvėdrų suneštas kopas, paskui palikdamas šviežią sraigės gleivių taką, kurį užpusto laivų išmestos durpės ir kriauklių lukštai. dar kartais krentu iš didelio noro pakilti, bet dar dažniau nieko nemąstydamas žiūriu į skliautus, iškilusius palubėj tarsi spuogus... būna ir gražių naktų, kai stipriai lyja, nieks nesikrapšto prie mano kojų ir neerzina jūržolėm apkiautusio sapno.