dabar viską pasakysiu kaip vyras, nesimaivydama

kol būnu užsiėmęs, viskas būna gerai. blogiausiai tai, kad pastarosios dienos susiklostė taip, kad man pačiam reik tuos užsiėmimus prasimanyti. jie padeda sukoncentruoti dėmesį ir sukuria pilnatvės pojūtį: štai lėkiau, daug dariau visko, dabar nuvargęs krisiu po koldra lig ryto ankstaus.
turiu krūvą kultūrinių užsiėmimų, ypač teatro daug, bet jeigu jie nėra itin privalomi, juos ignoruoju, nes stengiuosi savęs neapgaudinėti - man tai nėra įdomu, malonu, atraktyvu, prasminga. tokiu būdu ir nepažeidžiu savojo naujojo credo:"gyventi taip, kad pačiam gera būtų".
bet kad ir ką daryčiau savo valia, man gerovės (laimės?) jausmo nesuteikia. iš dalies pritariu, kad tai yra mano jaunatvinis išsipisinėjimas ir mano polinkis į metafizinį dykaduoniavimą, bet aš pats tiksliai žinau ko noriu, o tai reiškia, kad beliekia imtis viso to realizavimo.viena noro dalis priklauso nuo mano, tarkim, karmos, kita - reikia išlaukti metų.