buvo nebuvo

skranda kiaura kaip rėtis
sijoja laipsnius pamažu
ir dygsta užanty begėdis
susprogo – žiogu aš virstu

pakilęs šuoly svaigulingam
dairaus vilties nors lašo
aplink sniegai ir šukės
trenkiaus – kažkas pakišo langą

pažiro šukės, suspigo šunys
atbėgo žmonės tekinom
kuomet prabėgs žiemužis
bematant aš pas tamsta

užkuriom