Borisas Pasternakas „Venecija" (vertimas)

Rodos, vertimų nelabai yra kur kelti svetainėje. Įmesiu jį čia, gal kam patiks.


Venecija (Pasternakas)

Mane pažadino atsainiai
Bespragsintys langų stiklai.
Ir plaukė kaip akmens riestainis
Miela Venecija ramiai.

Viskam nutilti buvo lemta
Bet klyksmas nejučia staigus
Sapnu aidėjo tarsi ženklas,
Ir nerimavo dar dangus.

Pakibęs tridančiu virš miesto
Ir mandalinų lygumos,
Galbūt jis nešė karčią tiesą
Iš lūpų moters įžeistos.

Nutilęs kaip juoda šakutė
Migloj pusiau kiurksojo jis.
Kanalo šypsena kreivutė
Atgal gręžiojos it bėglys.


Tenai klajojo jūros bango
Ir mynė ilgesio takus,
O góndolos ramiai galando
Į medį žybsinčius peilius.

Toliau už prieplaukos stotelės
Aiškėjo kontūrai sapne.
Venecija — jauna mergelė —
Nuo kranto leidosi plaukte.