Atsiprasau saves

Jau kazkada rasiau, ir be abejo, dar pasikartosiu:
individams, kurie nepaisydami absoliuciai jokiu normu, viesoj vietoj, tarp kitu zmoniu, be gailescio eksploatuoja savo uber sentimentalizma turetu buti taikoma mirties bausme. Apskritai, tai man reikia nustot su savim zaist ir taip rizikuot, eit i vietas, kur vyrauja niekine atmosfera, zmones patys nesuprantantys, kaip ten atsidure ir apgaudinejantys save (o jeigu neapgaudinejantys tai dar baisiau) kazkokiu vertingumu to susiejimo ar savo veiklos. Dieve, as niekad taip saves nekankinsiu. ir apskritai, nesistengsiu, visiskai, man tikrai nusispjaut, kaip sugrius mano autoritetas senu nuobodybiu akyse. I needed to make that statement.