"Aš liksiu jums sutrešę rėmai" (Rimas Burokas)

ir įskilęs langas. taip tankiai aptrauktas dulkių bei voratinklių, kad neįspįsta nė saulės spindulys. užtat mėnulio čia apstu. aš jį nusipiešiau ant aptrupėjusios sienos. ir ką? ogi vieną naktį jis pradėjo šviesti. iš pradžių labai blausiai, o vėliau pamažu įsidrąsino. maža to - netgi pradėjo keistis: delčia, jaunatis, priešpilnis, pilnatis. debesų nepiešiau, todėl niekas jo neužstoja. ir šviesos man pakanka. o per pilnatį netgi galiu skaityti. ir rašyti. bet dažniausiai man pakanka stebėti šėšėlius - stalo, kėdės, savo. nes iš šešėlio daug ką gali pasakyti. ypač apie žmogų. kartkartėm susimąstau - koks būtų katino šešėlis? žvirblio? jūsų? o koks paties mėnulio šešėlis?

kada nors šalia mėnulio nupiešiu vyšnią. žydinčią. arba ievą - jos labai svaigiai kvepia. o geriausia - jazminą. arba viską kartu. dar - būtinai - alyvų, kaštonų, o dėl kvapo - ir liepų.

dar nupiešiu tiltą. tik ne per upę, o per didelį rūku aptrauktą ežerą. rūkas toks, kad nebus matyti kito tilto galo, o gal jo ir išvis nėra.

būtinai nupiešiu žuvį. tik jos niekas nematys, nes ji tūnos ežere. kaip ir vandenžolės, besiplaikstančios apie kojas.

ir dar nutapysiu žibintą. seną gatvės žibintą. sakot, netinka prie idiliško ežero vaizdo? o man gražu. tiesa, jis bus toks senas, kad net nešvies. juk užtenka mėnulio šviesos. o žibinto man reikia todėl, kad jis meta labai gražų šešėlį.

bet visa tai - vėliau. dabar neturiu kreidos, teptukų, dažų... ir šiaip - pavargo ranka, kol nupiešė mėnulį.

todėl liksiu jums sutręšę rėmai. ir įskilęs langas.