Apie svajones

Šiandien su A.D. bandėm išmatuoti savo sielos bedugnes. Sakiau jam, kad jaučiuosi visiškai tuščia (beje, tai neturi nieko bendro su mano tuštybe). Ir, jog seniai nebeturiu jokių norų. Net menkiausia svajonė neiškreipia mano sąmonės srauto jau kokius gerus metus. Prisimenu, kad net subariau Podružkį kažkada dėl to, mat jis vis tvirtina ko nors norintis (a.k.a. "Kristutis nori to, Kristutis nori ano..."): liepiau liautis elgtis kaip mažam vaikui, nes normalūs žmonės jau seniai nieko nebenori: visko per akis.

Vis dėlto jaučiuosi neteisi, nes iš tiesų senoji mano dalis žino, kokia esu nepataisoma optimistė. Taip taip, tokia didelė, kad, anot mokslininkų, bankas itin rizikuoja man suteikdamas kreditą: matai, pernelyg daug tikiuosi iš gyvenimo...

Tad šiandien A.D. pareiškiau norinti drambliuko. Iš esmės nesvarbu nei jo dydis, nei spalva, nei kilmės šalis. Bandysiu išmokti vėl apie ką nors svajoti...