Apie gyvenimą

Nepamenu, kuriam pasaulio pakrašty prisiminiau, kad dar Tavęs ilgiuosi. Vis tiek nenorėjau pasakyti nieko gražaus. Nieko prasmingo. O jūros, vandenynai, įvairiausi dangūs apsėdo mane it uolų mergelės. Tik Tau pasakysiu, ką jos kuždėjo, laužė mano išdidumą ir daužė į šipulius gyvenimo aplinkybes. Tos juokingos vandens ir sausumos deivės... Jos sunaikino visus besijuokiančius, visus lengvabūdžius. Tada mes - rimtieji - tapome dar rimtesni. Aš pamečiau protą, tiesą sakau, liko tik nuogutėlė siela, kuri ir prisiminė besiilginti Tavęs. Tos negyvenamos salos: jausmų ir potyrių platybės, kur vienintelis gyvas padaras - tai aš, o mano gyvybės šaltinis - Tu. Ir prisiminiau visas dienas Tavyje ir su Tavim, kai negirdėjau nė vienos dainos, neperskaičiau nė vienos eilutės, kai blaškiausi nuo vieno paplūdimio iki kito. Ir visur buvai Tu: uolose, medžiuose, smėlio kristaluose.
Iki beprotybės, iki begalybės, iki pasaulio krašto plaukiau - visur buvai Tu...