absoliuti amnezija

* * *

nepabundu net dieną - net kai varnos.
gal taip akimirksnį fortūna karūnuoja?
kalta druskinga žemė - tavo šarmas
susmaišę su rūgštim mana triumfuoja.
karalius svetimas tau dykumoj kirtimų,
regėjimų apakintas ir įžvalgos,
netyčia kryptelėjo koją, į arimus
rimties nužengti bemėgindamas.

užmigdavom iškart. net nesuspėję
lietaus sulaukt barbenimo palangėn.
prašei kūrėjo, bet neklausė
ir ligi kito karto atidėjo.
o kai išėjome - man pasidarė karšta -
tarei taip garsiai, kad pamiršti
palaima būtų man. bet mirštu.
tik ar ką nors abu supratome?

* * *

(su nuoširdžiausiais linkėjimais Pauliui Norvilai
- Ž.Ž.)