abipusės

pavargusi, nusėta dulkėm ir prakaito alsavimu atsisėdau. kelis kartus giliai ir lengvai atsidusau. tai buvo gerai, norėjosi kartoti ir kartoti. man nepastebint veidu slinko tavo šypsena, kaustė mane ir merkė akis. užsimerkus buvo šviesu ir matės saulėti laukai, auksiniai toliai, gaivus vėjas smelkės ir aušino įkaitusį kūną. aš ilsėjaus ir kvėpavau. su kiekvienu atodūsiu vis labiau tiesdavosi nugara, vis aukščiau metėsi žvilgsnis, vis plačiau merkės akys, jos ilsėjosi, pasirėmusios pagaliau jautė, kad nebereikės ieškoti, jos išėjo atostogauti, įsirėmusios tyliai gaivinosi ir kartais aprasodavo laimės ašarom. dabar beliko tik mėgautis, nebėra kur skubėti, teliko plaukti vėjo takais.
sėdėjau ir supratau, kad nebegaliu prisiminti kaip buvo sunku, nusivaliau šaltą prakaitą nuo kaktos ir vėl saldžiai atsidusau, paėmiau stiklinę beržų sulos ir švelniai gurkštelėjau. daugiau jokių skubėjimų ir neapgalvotų sprendimų, jokių kvailų minčių ūžesių, tik ramus ir gilus sapnas.
merkiaus...

supies ir kas antrą kartą būni mano pusėj, o aš tavo