Išneriu rankų skliautą virš galvos, kad būtų patogu vėjui pūsti. Išsižioju ir gaudau lietaus lašus. Burnon nė vienas nekrenta. Vienas meiliai ritas lūpų link, bet sustojęs aprieda ir tekšteli ant žemės. Lai. "Lioj ridi lioj". Man taip nepatrauklu nuobodžiauti. Gilinimosi į save fazė dar tolokai, o medituoti tokiu slogiu oru tikrai nesinori [nes ir nemoku]. Žodžiu. Kiek tai dar tęsis sunku pasakyti, bet, manau, kartu su saule turėtų išlysti kažkas panašaus į pirmąjį judėjimą, krutėjimą, lūpų kampų kilojimą, rankų mosikavimą, kojų trypimą ir panašiai. Vadinasi, verta laukti. Sakau, kai dar bus vienas griaustinis, tai bus galima eiti į vandenį [maudytis]. Tie trys kartai mano koordinatinėj plokštumoj baisiai svarbūs, nes šis faktas [kaip, beje, ir daugelis kitų] reiškiasi ne per mane, o per mano kontaktą su nežemiškomis, paranormaliomis jėgomis. Šitai aš dažnai vadinu de javu [klaidingai].
Siaubingai esu ištroškusi bendravimo. Su lietumi nebesusikalbu, nes jis jau trečiąkart seka tą pačią pasaką apie tai, kaip jis sutiko jūrą, kaip švelniai jai kuteno nugarą savo lašais... M, tebūnie.

Bandysiu susikaupti skaitymui.

Manau, esu per atvira. Bet tai reiškiasi tik per norą bendrauti. Dieve. Bendrauti su kompiuterine dėže.
Ne šuns pipas čia jums.