Vieną gražią dieną, jei man labai pasiseks, aš ištekėsiu už kokio verslininko, vadybininko ar ekonomisto. Gyvensiu užmiestyje, gražiame mediniame name su židiniu, sodu ir nedideliu tvenkinėliu su geltonom lelijom šalia. Sode kabės supynės, o vakarais aš sėdėsiu jose apsigobusi pečius didžiule megsta skara ir gersiu arbatą.
Turbūt mesiu darbą, nes reiks rūpintis vaikais. Noriu keturių. Tarp vyriausiojo ir jauniausiojo bus kokių 14-16 metų skirtumas. Labai juos mylėsiu. Būtinai išmoksiu megzti kojines, kad visi galėtume čiuožinėti ant medinių grindų. Bus labai linksma. Paskui virsim karštą šokoladą ir rengsim sąmokslus prieš tėtį. Jų tėtis bus geras žmogus. Ir aš pasistengsiu būti gera žmona. Ir būsiu.  Kiekvieną vakarą lauksiu jo grįžtančio iš darbo su garuojančia vakariene. Aš labai skaniai gaminsiu. Tikrai. Savaitgaliais mes visi kur nors važiuosim. O kiekvieną sekmadienį mes būtinai valgysim sekmadieninius pietus. Visada paruošiu ką nors ypatingo. Tai bus mūsų tradicija. Visi kalbės, kokia graži ir laimonga šeima. Aš būsiu laiminga. Tikrai būsiu. Visada norėjau sekmadieninių pietų tradicijos. Ir šiltų namų. Man tikrai nieko netrūks... Gal tik... Trupučio gyvenimo.