siandien uz dvieju valandu susitinkam egzaminautojam prie janonio (lygiai 7.45 ir neveluoti, nes iki tos mokyklos kur laikysim egzamina reikes vykti tolokai i kita miesto gala). mano vidine busena tokia, kad Nieko Pakeisti Nebegalima.esu isprausta i kampa, ir viskas.ir reikia eiti, reikia rasyti, reikia buti protingai, arba isivaizduoti bent jau, kad reikia.va, reikia ir viskas.paskui butinai reikia pasiparinti, paskui prisiminti, kad egzaminais niekais nesibaigia, niekas neprasideda, ir nereikia cia nieko sureiksminti.ypac tos raudonos saules, kurios si ryta vel nera.bet niekis, tikiuosi bus vaiciunaite, o jei ne vaiciunaite - donelaitis, o jei ne donelaitis - tuomet, egzaminu centras, eikit velniop.rasysiu rasini (o, galima), ne interpretacija. dabar bandau, jau nuo keturiu ryto susikontempliuoti, ir nera cia ko baimintis. nes viskas paprasciausiai bus gerai, o tuo labiau man patinka taip, nes egzaminautojai (o as egzaminautoja) pasidaro kazkokie  tokie ypatingi, visi klausine-teiraujasi-domisi apie tai kaip tau sekasi, meldziasi-laiko spygas-vaisina sokoladu-ir visaip kitaip buria kad tau butu geriau.elgiasi taip kaip su nesciom moterim. ypatingas statusas, o
tai va.
ir man nejauku, kad tie egzaminai baigsis ir vasara neprasidejus baigsis ir nebeliks to ypatingumo, tiesiog nebeliks
yra gera, paprasciausiai gera, nors as nieko ir nesiruosiu egzaminams, nors svajoniu-lukesciu ir seip visokio sudo apie mokslus aukstojoj mokykloj manyje pilna, bet nesvarbu
juk zinau, juk jauciu - viskas gerai ir yra ir bus
tik nieko nesureiksminti ir atsipalaiduoti

kvepavimas, taip gera 












Bijokite savo jaunystės svajonių, nes jos išsipildo.(goethe)