Atsigulk shalia manes ir shwelniaj apkabinki. Pazhelkime y dangu ir krintanchius alywu zhiedus. Kuriuos tajp megome abu. Uzhuoskime ta swajgu aromata, uzhuoskime mejle dwelkianchia ish musu shirdzhiu. Tiek daug skausmo patirti lemta buwo mums. Tiek daug ishsiskirimu ir sugrizhimu budawo dienu. Shirdis nenumaldomai dauzhos ir tiksi wis stipriau. Bet musu mejle begaline, ji,  uzh wiska galingiau. Paemes mane uzh rankos. Nuwesi tu aukshtaj mane. Ten kur matosi piewa pilna geliu, ten kur matosi takai kuriajs mes ejdawom kartu, ten kur matos pilki namaj, spalwotos mashinos, ir skaudus garsai.
Matysime taj, kas trukde mums myleti, matysime taj ka mes norime palikti…
Uzhdenges man akis sawu delnu ir apkabines mane dar stipriau, lejdaj mums abiems pajusti paukshchio skrydi ir atsidurt mejles apsuptyje-danguje…


Shis dalykas mane wis labiau ir labiau traukia... Noriu, bet byjau...