Išprotėję dienos. Galvoju, kad viskas prasidėjo nuo skelbimo laikraštyje tą rytą. Trigeris rytinio kavos ritualo metu, perverčiami puslapiai, akis užkliūna už to logotipo, per daug pažįstamo, kad nepastebėčiau ir kažkur smegenų užkaboriuose neužsiprogramuočiau visai dienai. Ta proga viskas ir suvažiavo - nuotraukos, pora straipsnių, reklama, sms'ai ir žmonės gatvėje. Finale dieną vainikuoja pora košmarų ir sekantį rytą skaudamas mano pačios kūnas. Nekenčiu kai šitaip skauda. Nekenčiu fizinio skausmo. Pasižadėk - važiuodama ta gatve nežiūrėti į dešinę.