Ekrano erdvėje 250,50-1122,650 niekas neparašyta. Ji turi CCCCCC foną, joje dėliojasi keistos juodos spalvos raidės, ir šriftas, kurį nustačiau prieš tris metus. Per tris metus su puse irgi niekas nepasikeitė, tik padaugėjo nudegusių vietų ant tris metus padžiūvusio kūno. Visi aplinkui nori pažiūrėti, ar labai skauda, ir mane liečia, ir man skauda. Aš sakau nelieskite manęs, ir jie neliečia, ir ant manęs supyksta, ir nesikalba. O aš kalbu. Aš visada daug kalbu, nors nenoriu. Man labiau patinka tylėti, tylintis aš veidrodyje gražesnis, ir tylint lengviau išlaikyti tinkamą dantų sukandimą, ir tylint galima žiūrėti tiesiai į akis. O man patinka didelės akys. Kai neturi didelių akių, nieko nesimato po kojomis. Tada reikia eiti nosies tiesumu, ir tada labai ilgai užtrunka, ir tada telefono ragelis liepia kartoti paskui, "kur mano namai ir kur aš turėčiau eiti". Pajunti šleikštumą burnoje, išspjauni tris išbirusius dantis, supurto, atsibundi, atsikvepi, pabėgęs iš košmaro į mažesnį. Vonia, drabužiai, pusryčiai, pareiga, apatija, panika, neviltis, drabužiai, vonia, lova. Simple as one-two-three. Nutrupėjęs "..nekenčiu.." nuo užužvakar išbertos maldos kartojasi ir gąsdina, kad čia pasiliks, ir taps žodžiu, o vėliau mano nudegusiu kūnu, nes taip turi būti, nes tu esi aš, o aš esu tu. Per tris su puse metų niekas nepasikeitė.