Aplinkui, suzibdamos ir vel uzgesdamos, klaidziojo zydros ugneles. Is mieganciu vyru burnu lindo raudono smelio velniuksciai. Moterys daresi gliciomis gyvatemis
<...>ten stovejusi moteris be paliovos keitesi.Pirmiausia ji atsidure kristolines kolonos viduje, po to virto auxine statula, dar veliau poliruoto kedro lazda.
<..>
tamsoje tupejo vienisas zmogus. Staiga is jo burnos issiverze zydra liepsna ir igavo apvalias mazos nuogos moters formas.Moteris lengvai sklande kolbato sviesos garuose, snibzdedama ir dusaudama.

R.Bradbury "Marso kronikos"