siandien vel kaip ir pernai per lietu nicos lauko kavinej gerem kakava. kaip ir pernai kaip ir vakar kaip ir pries valanda kalbejom apie meile.kaip niekad supratau kad nieko tokio labiau nesu pasiilgusi kaip meiles.
nieko taip nesu pasiilgusi kaip ilgu nieko neveikimo valandu, vegetavimo
per lietu
tokia melancholija, tiesiog tokia apatija bet kokiems veiksmams
  tas lasnojimas ir sulije zmones
miela
----------- ir rasau apie tai, ne todel kad neturiu apie ka parasyti. tokia nuotaika
darbu, neatliktu darbu, kurie mane zudo, milijonai. bet kai apie juos negalvoji - tai ir nezudo.
eisiu i vonia...turiu dziovintu roziu ziedlapiu.kurie kartais uzgydo tam tikras dvasines zaizdas (tustumos)
iki rytojaus dar trys valandos, o iki rytojaus ryto vis tiek per mazai. kartais darbu daug daugiau nei tuose lipniuose geltonuose lapeliuose surasyta. i juos neitraukiu savo bergzdziu dvasiniu kanciu, o juos pastaruoju metu uzima daugiausia laiko.
santykiu aiskinimasis - kvaila. lyg sokinejimas su naujais bateliais i purva ir tikejimasis jog jie nesusipurvins, isliks tokie patys - pabandyk.
man nepatinka zmones, kurie kabinejasi prie zodziu. ir po kiekvieno mano sakinio manes klausa "ar tu supratai ka tu pasakei?" . man nepatinka zmones kurie turi issiaisinti 'kaip cia dabar viskas yra' ir butinai turi nuspresti 'kaip cia dabar viskas bus'
draugausim ar nedraugausim, ir is viso, ar sveikinsimes, kai prasilenksim mieste.
ir kaip galima irodyti, kad zeme apvali, jei visas gyvenimas remiasi vien empirizmu.
as niekuomet nemokejau fizikos. bet man isvesdavo 10, nes buvau laborante, isdeliodavau pries laboratorinius visus reikmenis.
mano gyvenimas stebuklingas tuo, kad neturi atramos tasku.
vien pasijonuoti sijonai
ir saldus kvapai