Antradienis. Kažkaip netikėtai prisiminiau Egziuperi "Mažojo princo" žodžius: "Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi." Ir visgi kad ir kokie puikūs tai žodžiai atrodytų, drįsčiau paprieštarauti. Štai gavau daugybę sveikinimo žinučių iš visai nepažįstamų rašykų žmogeliukų:) Liabai liabai dėkui jiems:) Štai esu susidraugavusi su miesto žvirbliais ir balandžiais, o mano šuniukas be manęs net gyventi negali... Dar sutariu su balos gulbėmis, kurios visada laukia duonos nuo mano studentiško stalo...Neblogai mane supranta kambario amarilis, kuris vis tiek sužydi laistomas ir nelaistomas (juk esu labai užsiėmęs žmogus, tad jam vargšui nelieka laiko). Geriausia draugė vis dėlto man yra mama. Džiaugiuosi, kad kartu galim švęsti dvigubą šventę (kaip tyčia, Mamos diena sutampa su mano gimtadieniu), kad ji visada manęs laukia... Padovanojau jai jau bebaigiančių nužydėti šilagėlių, nors teko pėsčiomis trenktis apie dešimt kilometrų... Bet verta buvo, nes norėjau ją nustebinti. Ir nustebinau. Kartais pagalvoju, kaip dažnai mes prarandame ryšį su tais, kuriuos mylime. Ir tik todėl, kad užsidarome į savo patogų abejingumo kiautą. Pavasaris. Įsileisk į savo širdį gaivaus vėjo. Juk duoti taip pat smagu kaip ir imti. Geros dienos:)