Geguzes 3  [diena, kai miriau]

Ir Martinaicio poezija tapo nuobodi,
Ir pavasario pievu grozis nublanko.
Mire ironija manyje,
Gime cenzura jausmams.

Ir nekvepia mano gyvenimas lengvabudiskumu.
Sudegusiu prisiminimu suodziai spalvoja mano veida -
Vel rauksles grizta.
Nerimauju.

Nera kasdieniu nesusipratimu,
Nera neapykantos atstumui,
trukdanciam myleti.
Nebeliko jokiu kliuciu,
Kankinusiu mus.

Vakar, pravaziuodamas obelu sodus,
As regejau nakti,
O joje - mus abu,
Zaidziancius naktines gaudynes siame obelu sode.

O siandien..

Pykti, as tave myliu!
Neliko man vietos tavo sirdyje,
Surikiavai visus savo jausmus, skirtus man,
Ir suvedei lyg gyvulius i dideli vagona.

Dabar jie vargsta Sibiro lediniuose uzkampiuose.

Ir tau negaila.
Tau tiesiog reikia tureti nauju Meiliu.

Sudegusiu prisiminimu suodziai spalvoja mano ruskana veida,
Vel vieniso vaikino svajones sugrizta po ilgo miego.
Nerimauju -
Kas bus tada, kai dings tasai supratimas,
Jog negaliu nieko pakeisti,
Negaliu pasukti likimo kita kryptimi,
Kuris palengvintu sia akimirka.

Ir nera jokio priesnuodzio siai amzinai besitesianciai skausmingai akimirkai.
Viskas tiesiog slysta is ranku,
Kuriu as nevaldau.

Ir nespinduliuoju as meile pasauliui.