Marcelijus Martinaitis
Kukucio Baladės
(9) Kukučiui reikia moters

Ne viena musė, įkyriai zirzdama,
nežadina rytą Kukučio.
Virtuvėj neskamba joks indas,
asla neprilaistyta,
pasuolėse tuščia.

Taip tylu,
kad indų varis pajuodo
ir kerpėm apaugo langai.

Nėra pikto žodžio,
įsidegančio kaip degtukas,
tylėjimo, nusigręžus vienam nuo kito,
po to - naktį -
atleidimo už viską,
kol vėlei virtuvė ir kiemas
prigužės išalkusio gyvio.

Naktimis nėra to graudumo,
kad susidirbai gyvenimą,
paimdamas tokią suvargusią, visada burbančią,
kai televizoriuj ar sapnuos
matai šokančias
ir dainuojančias.

Jau savo sapnų nebežiūri.
Kad tik būtų naktinių pasigailėjimų,
prilaistytos virtuvės,
išalkusio, į akis žiūrinčio gyvio.
Nežinia jau kiek metų
be moters namuose išsiveisė musės,-
kad bent viena ankstų rytą
pazirstų!